Viešai skelbiamas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimas

Viešai skelbiamas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimas

SPRENDIMAS
DĖL PUBLIKACIJOSE „JOLANTOS JACOVSKIENĖS – BALČIŪNIENĖS IŠPAŽINTIS RESPUBLIKAI, PATIKĖTA NEETATINIAM SPEC. KORESPONDENTUI VITUI TOMKUI“ („VAKARO ŽINIOS“, 2018-03-13), „UŽ TARNYSTĘ PARTIJAI (IR KGB?) – SKRYDIS Į AUKŠČIAUSIUS POSTUS?!“ („VAKARO ŽINIOS“, 2018-03-14), „REDAKCIJA PRADEDA TYRIMĄ APIE INFILTRUOTUS KGB BENDRADARBIUS“ („VAKARO ŽINIOS“, 2018-03-14),  „REDAKCIJA PRADEDA TYRIMĄ APIE INFILTRUOTUS KGB BENDRADARBIUS“ (WWW.RESPUBLIKA.LT, 2018-03-14), „NUO REDAKCIJOS: KGB VORATINKLIS, APRAIZGĘS LIETUVĄ“ („VAKARO ŽINIOS“, 2018-03-15), „JOLANTOS JACOVSKIENĖS – BALČIŪNIENĖS IŠPAŽINTIS RESPUBLIKAI“ (WWW.RESPUBLIKA.LT, 2018-03-13), „WWW.RESPUBLIKA.LT  INFORMUOJA“ („VAKARO ŽINIOS“, 2018-03-17) PASKELBTOS INFORMACIJOS

2018 m. spalio 10 d. Nr. (SK-98) SPR-151

Vilnius

Š. m. gegužės 22 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba gavo Jolantos Balčiūnienės (toliau – Pareiškėja) skundą dėl publikacijose „Jolantos Jacovskienės – Balčiūnienės išpažintis RESPUBLIKAI, patikėta neetatiniam spec. korespondentui Vitui Tomkui“ („Vakaro žinios“, 2018-03-13) (toliau – Publikacija 1), „Už tarnystę partijai (ir KGB?) – skrydis į aukščiausius postus?!“ („Vakaro žinios“, 2018-03-14) (toliau – Publikacija 2), „Redakcija pradeda tyrimą apie infiltruotus KGB bendradarbius“ („Vakaro žinios“, 2018-03-14) (toliau – Publikacija 3),  „Redakcija pradeda tyrimą apie infiltruotus KGB bendradarbius“ (www.respublika.lt, 2018-03-14) (toliau – Publikacija 4), „Nuo redakcijos: KGB voratinklis, apraizgęs Lietuvą“ („Vakaro žinios“, 2018-03-15) (toliau – Publikacija 5), „Jolantos Jacovskienės – Balčiūnienės išpažintis RESPUBLIKAI“ (www.respublika.lt, 2018-03-13) (toliau – Publikacija 6), „WWW.RESPUBLIKA.LT  INFORMUOJA“ („Vakaro žinios“, 2018-03-17) (toliau – Publikacija 7) paskelbtos informacijos (toliau – Skundas).
Pareiškėja nurodo, jog tikrovės neatitinka ir garbę bei orumą žemina šie teiginiai:
1. „Jolantos Jacovskienės – Balčiūnienės išpažintis RESPUBLIKAI, patikėta neetatiniam spec. korespondentui Vitui Tomkui“ (toliau – Teiginys 1, paskelbtas Publikacijoje 1);
2. „Jolantos Jacovskienės – Balčiūnienės, ambasadorės Prancūzijoje ir Italijoje bei V. Landsbergio ilgametės padėjėjos ir konsultantės, IŠPAŽINTIS, patikėta neetatiniam spec. korespondentui Vitui Tomkui“ (toliau – Teiginys 2, paskelbtas Publikacijoje 1);
3. „Daugiu tekdavo bendrauti su KGB“ (toliau – Teiginys 3, paskelbtas Publikacijoje 1);
4. „Mane KGB kaip šampano kamštį iššovė paskui juos: žaibiškai sutvarkė vizą ir išsiuntė pas kažkokį nepažįstamą prancūzą žurnalistą, atseit į svečius pagal iškvietimą“ (toliau – Teiginys 4, paskelbtas Publikacijoje 1 ir Publikacijoje 6);
5. „KGB užduotį sąžiningai atlikau“ (toliau – Teiginys 5, paskelbtas Publikacijoje 1 ir Publikacijoje 6);
6. „<...> vienoje lovoje su Tomkais miegojau“ (toliau – Teiginys 6, paskelbtas Publikacijoje 1 ir Publikacijoje 6);
7. „<...> vargšai muitininkai bei pasieniečiai mūsų daugiau nebetikrino, nes buvo perspėti, kad mane KGB siuntė“ (toliau – Teiginys 7, paskelbtas Publikacijoje 1 ir Publikacijoje 6);
8. „Patikėkit, jei ne jis, mūsų didis Patriarchas, iki šiol kaip kagėbistė gatves šluočiau. Kas gi mane kur būtų priėmęs?“ (toliau – Teiginys 8, paskelbtas Publikacijoje 1);
9. „Kai aš grįžusi į Lietuvą tapau niekam, net KGB, nereikalinga, nes užduoties iki galo neįvykdžiau, ir visą laiką verkdavau arba raudodavau, kartą mane apsižliumbusią pamatė profesorius V. Landsbergis“ (toliau – Teiginys 9, paskelbtas Publikacijoje 1);
10. „Kai jis, išspardęs sąjūdžio pirmeivius, pasiūlė man vienai užimti visų jų vietą, tapti ir padėjėja, ir konsultante, aš dar ištikimiau pradėjau jam tarnauti, už ką buvau apdovanota Prancūzijos Garbės legiono ordinu (1997), Norvegijos Karališkuoju Garbės Komandoro ordinu (1998), vėl Prancūzijos Garbės legiono ordinu (2001), nors brangiausias man kaip nusipelniusiai Lietuvos patriotei yra Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius, įteiktas 2003 metais“ (toliau – Teiginys 10, paskelbtas Publikacijoje 1 ir Publikacijoje 6);
11. „Tarnavau jam kaip ištikimas šunytis, užtekdavo jį tik pamatyti, žiūrėk jau balutė didėja, platėja“ (toliau – Teiginys 11, paskelbtas Publikacijoje 1);
12. „Už viską, ką aš gyvenime pasiekiau, amžinai būsiu dėkinga tik Vytautui Landsbergiui. Tik jo dėka aš ilgus metus ambasadoriavau Prancūzijoje, o po to buvau be eilės paskirta ir ambasadore Romai, Monakui, Marokui“ (toliau – Teiginys 12, paskelbtas Publikacijoje 1 ir Publikacijoje 6);
13. „Už tarnystę partijai (ir KGB?) – skrydis į aukščiausius postus?!“ (toliau – Teiginys 13, paskelbtas Publikacijoje 2);
14. „Paties V. Landsbergio prašymu poniai Jolantai buvo suteiktas laikinasis diplomatinis rangas iki Seimo kadencijos pabaigos. Tad dar nesibaigus kadencijai, profesorius įdarbino savo pavaldinę į Užsienio reikalų ministeriją ir J. Jacovskienė tapo Europos integracijos departamento patarėja“ (toliau – Teiginys 14, paskelbtas Publikacijoje 2);
15. „Esą Italijos ambasados diplomatai tiesiog ignoravo iš Lietuvos atvykusią delegaciją“ (toliau – Teiginys 15, paskelbtas Publikacijoje 2);
16. „Kolegos Lietuvoje įtarė, jog taip V. Landsbergiui artima diplomatė elgiasi tyčia. <...> Ar ambasadorė buvo kaip nors nubausta? Ne, juk ji dirbo ne Lietuvai, o tiesiog atlikinėjo užduotis“ (toliau – Teiginys 16, paskelbtas Publikacijoje 2);
17. „J. Balčiūnienei diplomatinis rangas suteikiamas V. Landsbergio prašymu. Taip jai atsivėrė Užsienio reikalų ministerijos durys“ (toliau – Teiginys 17, paskelbtas Publikacijoje 2);
18. „Vakar „Vakaro žinios“ skelbė Jolantos Jacovskienės – Balčiūnienės išpažintį, patikėtą neetatiniam spec. korespondentui Vitui Tomkui“ (toliau – Teiginys 18, paskelbtas Publikacijoje 2);
19. „Pats Vitas puikiai žino apie tą Jacovskienę, jis gyveno su ja ir puikiai žino tą istoriją“ (toliau – Teiginys 19, paskelbtas Publikacijoje 2 ir Publikacijoje 6);
20. „<...> ji gi buvusi V. Tomkaus sugyventinė (KGB nurodymu)“ (toliau – Teiginys 20, paskelbtas Publikacijoje 3 ir Publikacijoje 4);
21. „<...> enkavėdisto Jacovskio Eusiejaus, kuris su kagėbistu V. Landsbergiu globojo ir protegavo savo agentę Jolantą“ (toliau – Teiginys 21, paskelbtas Publikacijoje 3 ir Publikacijoje 4);
22. „Todėl Jolanta labai greitai atsidūrė svarbiausių, įtakingiausių kagėbistų draugijoje. Sėkmingai ir noriai imdavosi jų užduočių, nuolankiai tarnavo priešams. <...> Globojama Landsbergio, ir KGB žvėries, jo marti tapo diplomate, ir ambasadore, ir svarbių Europos institucijų vadove. <...> Taigi jau Balčiūnienės pavarde Jolanta kyla karjeros laiptais toliau, tebėra globojama V. Landsbergio“ (toliau – Teiginys 22, paskelbtas Publikacijoje 5);
23. „Minėta diplomatė buvo ištekėjusi už žinomo scenografo ir dailininko Adomo Jacovskio, kurio tėvas garsus NKVD-KGB budelis, asmeniškai žudęs Lietuvos karininkus ir kitus lietuvius“ (toliau – Teiginys 23, paskelbtas Publikacijoje 5);
24. „Jolantos Jacovskienės – Balčiūnienės išpažintis RESPUBLIKAI“ (toliau – Teiginys 24, paskelbtas Publikacijoje 6);
25. „Daugiau tekdavo bendradarbiauti su KGB. Bet ne intymiai, o šiaip“ (toliau – Teiginys 25, paskelbtas Publikacijoje 6);
26. „Tačiau ji yra iš tų, kurie turi vadinamąją globą“ (toliau – Teiginys 26, paskelbtas Publikacijoje 6);
27. „Neįkainojama patirtis „Inturiste“, prižiūrint užsieniečius ir tarybinę liaudį užsienyje, atvėrė kelią į pirmojo nepriklausomos Lietuvos vadovo pasitikėjimo komandą ir diplomatinės tarnybos aukštumas ne tik J. E. ambasadorei J. Jacovskienei – Balčiūnienei“ (toliau – Teiginys 27, paskelbtas Publikacijoje 6);
28. „<...> nuo tada, kai pateko į uošvio budelio kagėbisto Eusiejaus Jacovskio šeimą, iki laikų, kai už tarnystę Vytautui Landsbergiui buvo apdovanota ordinais ir aukštais postais. Apie viską, ką rašėme, kalba dokumentai ir faktai“ (toliau – Teiginys 28, paskelbtas Publikacijoje 7);
29. „<...> mano sugyventinė ir sugulovė Jolanta“ (toliau – Teiginys 29, paskelbtas Publikacijoje 7);
30. „<...> gyvena <...> tai su Tomkumi“ (toliau – Teiginys 30, paskelbtas Publikacijoje 7).
Skunde taip pat nurodoma, jog Publikacijose 2, 3, 4 atsižvelgiant į publikacijų pavadinimus asociatyviai paskelbtos nuotraukos žemina Pareiškėjos garbę ir orumą. Publikacijoje 5 paskelbta nuotrauka siekiama pažeminti Pareiškėjos garbę ir orumą, kadangi nuotrauka yra patalpinta tarp kitų nuotraukų, kuriose vaizduojami asmenų trėmimai bei žudynės, kontekste. Paskelbta nuotrauka nėra nei humoristinė, nei šaržuojanti, todėl, Pareiškėjos nuomone, akivaizdžiai tokiu būdu buvo pažeminta jos garbė ir orumas.
Pareiškėja pažymi, jog Publikacijose buvo paskelbtos tikrovės neatitinkančios, garbę ir orumą žeminančios žinios apie tai, jog Pareiškėja neva pateikė savo „išpažintį“ V. Tomkui, bendradarbiavo ir bendradarbiauja su KGB ar kitomis užsienio valstybių institucijomis, palaikė intymius ryšius su V. Tomkumi ir kitais asmenimis, nederamai naudojosi asmeniniais ryšiais bei protekcijomis siekiant diplomatinės karjeros. Pareiškėja pabrėžia, kad Publikacijose informacija buvo pateikta klaidinančia forma, neva šiose Publikacijose mintis yra išdėsčiusi Pareiškėja – Publikacijos parašytos pirmuoju asmeniu, neva cituojant Pareiškėjos išdėstytus teiginius. Pareiškėja nurodo, jog šių teiginių niekada ir jokiomis aplinkybėmis niekam nėra išdėsčiusi, nėra pateikusi jokio interviu ar kitokios formos informacijos V. Tomkui.
Skunde nurodoma, kad Pareiškėja du kartus kreipėsi į viešosios informacijos rengėją (skleidėją), prašydama paneigti tikrovės neatitinkančius bei garbę ir orumą žeminančius teiginius, tačiau informacija nebuvo paneigta.
Pareiškėja žurnalistų etikos inspektoriaus prašo įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) apie pastebėtus visuomenės informavimą reguliuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti, įpareigoti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) paneigti paskelbtas tikrovės neatitinkančias žinias, žeminančias Pareiškėjos garbę ir orumą, Skundą pripažinus pagrįstu paskelbti žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą viešai.
Siekdamas objektyvaus ir visapusiško tyrimo, žurnalistų etikos inspektorius kreipėsi į viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Respublikos“ leidiniai“, prašydamas pateikti paaiškinimus dėl Pareiškėjos Skunde išdėstytų aplinkybių. Paaiškinimus žurnalistų etikos inspektoriui pateikė UAB „Respublikos“ leidiniai“ direktorė Diana Veleckienė.
Paaiškinimuose nurodoma, jog Publikacija 1 yra garsaus feljetonisto V. Tomkaus kūrinys – humoristinis feljetonas. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paaiškina, jog „feljetonas – grožinės literatūros ir publicistikos žanras – nedidelis humoristinis arba satyrinis aktualios visuomeninės politinės, moralinės ar kultūrinės tematikos kūrinys; paprastai skelbiamas laikraštyje, žurnale. Humoras – palankus, neįžeidžiantis pajuokimas; pajuokavimas, pašaipa. Kartais rašytojas, pajuokaudamas apie visiems šventus ar neliečiamus dalykus siekia meninių tikslų, nori labiau paveikti skaitytoją (suintriguoti, sugluminti ar priversti susimąstyti). Toks juokavimas yra vadinamas juoduoju humoru“.
Paaiškinimuose pabrėžiama Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – VIĮ) 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte pateikta redakcinės atsakomybės išimtis bei Visuomenės informavimo etikos kodekso 49 straipsnio nuostata, jog žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi skelbti dirbtinai deformuotų garso ir vaizdo montažų, nuotraukų, parašų po nuotraukomis, iškraipančių mintis ar faktus; ši nuostata netaikoma skelbiant karikatūras, šaržus ar humoristinius siužetus.
Paaiškinimuose dėl Publikacijos 2 viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nurodo, jog Pareiškėja prašo paneigti biografijos faktus (kad jai buvo suteiktas diplomatinis rangas, kad dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, buvo apdovanota visa eile garbingų ordinų, ilgą laiką dirbo diplomate ir ambasadore ir V. Landsbergio komandoje, miegojo vienoje lovoje su Tomkais, kad „Vakaro žinios“ skelbė jos išpažintį), kurie niekaip negali žeminti garbės ir orumo, nes yra faktai. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) taip pat pažymi, jog Pareiškėja yra viešasis asmuo ir turėtų būti pakantesnė kritikai.
Paaiškinimuose dėl ginčijamų nuotraukų pabrėžiama, kad tikras, neiškraipytas, neretušuotas, nepakeistas žmogaus atvaizdas negali žeminti asmens garbės ir orumo.
Viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) teigimu, kadangi Pareiškėjos prašomi paneigti teiginiai yra paremti faktais, liudininkų patvirtinimais, nėra vienos iš būtinų sąlygų pripažinti garbės orumo pažeidimą, nes faktai atitinka tikrovę, Skundo autorė neneigia juos egzistavus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) nuomone, Skundas atmestinas, nes yra nepagrįstas.
Siekdamas objektyvaus ir visapusiško tyrimo, vadovaudamasis VIĮ 50 straipsnio 2 dalies 3 punktu, žurnalistų etikos inspektorius kreipėsi su prašymu į Lietuvos ypatingąjį archyvą, prašydamas suteikti informaciją, patvirtinančią ar paneigiančią ginčijamus teiginius, bei esant galimybei atsakyti į užduotus klausimus. Gautame atsakyme nurodyta, jog Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniuose fonduose duomenų apie tai, kad Pareiškėja buvo KGB agentė ar bendradarbiavo su KGB, nerasta.
Išnagrinėjęs Pareiškėjos skundą, atlikęs tyrimą VIĮ nuostatų laikymosi požiūriu ir įvertinęs Skundo tyrimo metu surinktą medžiagą, žurnalistų etikos inspektorius

n u s t a t ė:
Pareiškėja kreipėsi dėl visuomenės informavimo priemonėse paskleistos tikrovės neatitinkančios, garbę ir orumą žeminančios informacijos.
Teisiniam ginčo vertinimui visų pirma svarbu pažymėti, kad Pareiškėja yra Užsienio reikalų ministerijos Europos šalių departamento direktorė, todėl laikytina viešuoju asmeniu. VIĮ 2 straipsnio 77 dalyje numatyta, jog viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) jurisprudencijoje akcentuojama, kad viešieji asmenys pagal įtvirtintą įstatymo nuostatą ir teismų praktiką nesinaudoja vienoda teisine pažeistų teisių gynyba (LAT 2011-03-07 nutartis byloje Nr. 3K-3-97/2011). Viešojo asmens kritika, kad ir kokia kandi ar griežta būtų, yra leistina. Tai reiškia, jog viešasis asmuo turėtų būti nuosaikesnis jo atžvilgiu reiškiamai kritikai, toleruoti neesminius jo atžvilgiu skelbiamos informacijos netikslumus, turi būti atsižvelgiama tik į žymius, esminius nukrypimus nuo tiesos, įvertinant kiekvieno piliečio teisę nagrinėti ir vertinti institucijos ar pareigūno veiklą, iškelti jų darbo trūkumus.
Vis dėlto pabrėžtina, kad teisė skleisti informaciją ir reikšti savo nuomonę nėra absoliuti, o viešajam asmeniui taip pat yra prieinama neturtinių teisių gynyba nuo nesąžiningo jų sumenkinimo, paskelbiant difamacinius teiginius. Priešingu atveju visuomenės informavimo priemonės įgytų neribotą galimybę apie viešąjį asmenį skleisti informaciją, kuri sąmoningai iškreipia tiesą, menkina jo įvaizdį visuomenės akyse.
Teismų praktikoje pripažįstama, jog asmens garbė ir orumas, skleidžiant apie jį žinias, yra ginami, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios yra apie Pareiškėją; 3) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės; 4) faktas, jog paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą. Pažymėtina, kad asmens garbės ir orumo gynimas yra siejamas ne tik su tikrovės neatitinkančių ir žeminančių žinių, bet ir nuomonių, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, kurie gali turėti įtakos viešai nuomonei apie asmenį. Pastaruoju atveju turi būti nustatyta, jog subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs, paskleisti nesąžiningai.
Pagal VIĮ 2 straipsnio 88 dalį žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys; pagal šio straipsnio 36 dalį nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Išsakant nuomonę asmens garbė ir orumas gali būti pažeisti tik tuo atveju, jeigu toks saviraiškos būdas yra nesąžiningas, neetiškas ir neturi jokio objektyvaus pagrindo. Žinios nuo nuomonės atribojimo pagrindas yra tai, kad žiniai taikomas tiesos kriterijus. Nuomonei, kaip saviraiškos būdui, taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui – žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams – nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt.
Atsižvelgiant į tai, kad žiniai ir nuomonei taikomas skirtingas teisinis reglamentavimas, visų pirma būtina nustatyti, skelbiama žinia, ar nuomonė. Teiginiuose 1, 2, 18, 24 skelbiama konstatuojamojo pobūdžio informacija apie Pareiškėjos pateiktą „išpažintį“. Teiginiai yra be abejonių, kategoriški, todėl laikytina, jog šiais teiginiais skelbiamos žinios. Teiginiuose 3, 4, 5, 7, 8, 9, 20, 21, 22, 25, 27, nors dalis teiginių pateikti pirmuoju asmeniu, skelbiama aiški ir kategoriška žinia, kad Pareiškėja yra KGB agentė ar yra bendradarbiavusi su KGB. Kategoriško pobūdžio taip pat laikytini ir teiginiai apie Pareiškėjos santykius su V. Tomkumi. Teiginiais 6, 19, 20, 29, 30 skelbiamos konstatuojamojo pobūdžio žinios, jog Pareiškėja yra V. Tomkaus sugyventinė, yra miegojusi kartu su Tomkais. Teiginiuose, kuriuose skelbiama informacija apie Pareiškėjos eitas pareigas, nuopelnus bei jų siejimą su tam tikromis protekcijomis, Pareiškėjos ryšį su V. Landsbergiu (Teiginiai 8, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 21, 22, 26, 28), pateikiamas subjektyvus viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) vertinimas, nusimanymas, todėl laikytina, jog šiais teiginiais (jų dalimis) skelbiama nuomonė. Teiginyje „Minėta diplomatė buvo ištekėjusi už žinomo scenografo ir dailininko Adomo Jacovskio, kurio tėvas garsus NKVD-KGB budelis, asmeniškai žudęs Lietuvos karininkus ir kitus lietuvius“ (Teiginys 23) pateikiama informacija yra konstatuojamojo pobūdžio, kategoriška, be abejonių, todėl šiuo atveju vertinama, jog skelbiama žinia.
Skelbiamos žinios ir nuomonės turi atitikti VIĮ keliamus reikalavimus. Žinių skleidimo atveju, VIĮ nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai (3 straipsnio 3 dalis); draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą (19 straipsnio 2 dalis). Nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų (2 straipsnio 36 dalis); pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie neetiški ir nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė (LAT 2014-02-19  nutartis byloje Nr. 3K-3-30/2014).
Atkreiptinas dėmesys, kad paaiškinimuose dėl Publikacijos 1 ir Publikacijos 6 viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) pažymėjo, jog šiuo atveju ginčijamose Publikacijose informacija pateikiama kaip feljetonas, t. y. humoristinis arba satyrinis aktualios visuomeninės politinės, moralinės ar kultūrinės tematikos kūrinys. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad satyros, parodijos laisvė yra sudėtinė saviraiškos laisvės dalis, o Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnis saugo ne tik saviraiškos laisvę, bet ir būdus bei priemones, kurias panaudojant saviraiškos laisvė yra įgyvendinama. Suprantama, kad parodijos, humoristinio, satyrinio žanro kūrinių paskirtis ir yra perdedant bei iškraipant realybę provokuoti ir šokiruoti skaitytoją. Tačiau EŽTT taip pat yra nurodęs, kad pasiekusi tam tikrą „sunkumo“ lygį saviraiškos laisvė ir jos forma nėra ginama. Jei saviraiškos laisvės įgyvendinimu siekiama nepagrįstai pulti asmenį, turint tikslą jį įžeisti, paniekinti, tai nesuderinama su konvencine teise į saviraiškos laisvę. Kadangi žeminimo samprata – vertinimo dalykas, svarbios ginčo teiginių formuluotės, jų prasmė ir kryptingumas, situacijos detalizavimas, nustatymas, ar teiginiais tėra pareikštas pyktis, panieka, nepasitenkinimas, konkretaus asmens atžvilgiu, ar pateikiamos tai paaiškinančios priežastys. Kitaip tariant, svarbu nustatyti, kokių tikslų siekiant ginčo informacija buvo paskleista. Tikslas yra svarbus nepaisant informacijos žanro. Satyra, kaip meninio vaizdavimo būdas, yra pajuokiamasis, neigiamų visuomenės gyvenimo reiškinių, žmonių ydų vaizdavimas, pagrįstas realių daiktų, reiškinių deformacija (grotesku, hiperbole), skirtingai negu humoro, sukeliamas juokas yra piktas, negailestingas. Tuo tarpu, parodija – paviršutiniškas, pajuokiamasis sekimas, pagrįstas išorės panašumo ir esmės nepanašumo komizmu. Taigi parodija, satyrinio, humoristinio žanro kūriniais siekiama humoristinių tikslų plačiąja prasme. Konkrečiu atveju turi būti įvertinta, ar skundžiama informacija neperžengė priimtino humoro ribų ir nėra naudojama siekiant pažeminti Pareiškėją.
Nagrinėjamu atveju informacija yra pateikiama pirmuoju asmeniu, sudaromas įspūdis, kad Pareiškėja pati išsako ginčijamus teiginius, priskiria sau tam tikrą elgesį, biografijos faktus. Įvertinus publikacijų apie Pareiškėją kryptingumą (po Publikacijos 1 ir 6, kiekvieną dieną buvo paskelbtos dar 3 prieš Pareiškėją nukreiptos publikacijos), siekį įtikinti skelbiamos informacijos tikrumu, priskirti Pareiškėjai konkretų smerktiną elgesį, negalima sutikti su viešosios informacijos rengėju (skleidėju), jog šiomis Publikacijomis buvo siekiama humoristinių tikslų. Nagrinėjamu atveju nebuvo pašiepiami visuotinai žinomi faktai apie Pareiškėją, tačiau pateikiamos išgalvotos situacijos bei duomenys. Akivaizdu, jog pateikiant ginčijamą informaciją siekta sumenkinti Pareiškėją, pakirsti pasitikėjimą ja, nenurodant jokio faktinio pagrindo.
Vertinant teiginius, kuriais skelbiama informacija apie Pareiškėjos „išpažintį“, patikėtą V. Tomkui (Teiginiai 1, 2, 18, 24), pirmiausia atkreiptinas dėmesys, jog Teiginiai 1, 2, 24 yra paskelbti Publikacijos 1 ir Publikacijos 6 antraštėse bei paantraštėje. Pažymėtina, kad publikacijos antraštė, kaip ir paantraštė, savo bendrine prasme yra įžanginė jos dalis, kuria siekiama anonsuoti visą straipsnį, sudominti skaitytoją ir perteikti straipsnio esmę. Pagal EŽTT praktiką tam tikrų pasakymų, kurie skirti visuomenės dėmesiui pritraukti, vartojimas savaime negali nulemti Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo ir žiniasklaidos priemonei negali būti priekaištaujama dėl straipsnio „sustiprinimo“ ir siekio jį pristatyti patraukliai, vis dėlto tai neturi iškraipyti paviešintos informacijos ir klaidinti skaitytojo (EŽTT 2015-11-10 sprendimas byloje Couderc ir Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją, Nr. 40454/07). Nagrinėjamu atveju Pareiškėja nurodė, jog nėra V. Tomkui davusi interviu ar kitaip suteikusi informaciją, nėra pripažinusi Publikacijose pateiktų faktų. Paaiškinimuose viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) taip pat nurodo, kad Publikacijos 1 ir 6 yra parengtos remiantis V. Tomkaus prisiminimais, bet ne Pareiškėjos interviu pagrindu. Įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, jog Teiginiai 1, 2, 18, 24 neatitinka tikrovės.
Atsižvelgiant į tai, kad teiginiai neatitinka tikrovės, būtina įvertinti, ar jie yra žeminančio pobūdžio. Žeminančiomis laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens dalykinę reputaciją ar gerą vardą; tai klaidinga bei asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį, nesąžiningą gamybinę – ūkinę, komercinę veiklą ir pan. (LAT Senato 1998-05-15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 6 punktas). Kiekvienu atveju teiginiai negali būti vertinami izoliuotai, būtina atsižvelgti į visos publikacijos kontekstą bei turinį. Nagrinėjamu atveju ginčijamais teiginiais Pareiškėjai priskiriama „išpažintis“ dėl smerktinų faktų, kurių įspūdį ypač sustiprina teiginiuose pateikta informacija, jog minėta „išpažintis“ patikėta būtent V. Tomkui, su kuriuo, kaip teigiama, Pareiškėja neva palaikė intymius santykius. Ginčo teiginiais iš esmės teigiama, jog Pareiškėja pripažįsta buvusi KGB agente, turėjusi nesantuokinių santykių, naudojusis pažintimis ir protekcijomis siekiant karjeros. Neabejotina, kad tokie teiginiai yra akivaizdžiai žeminančio pobūdžio. Šių Teiginių (1, 2, 18, 24) atžvilgiu vertinama, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) peržengė saviraiškos laisvės ribas ir pažeidė VIĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.
Vertinant teiginių, kuriais skelbiamos žinios apie Pareiškėjos intymius santykius su V. Tomkumi (Teiginiai 6, 19, 20, 29, 30), atitiktį tikrovei atkreiptinas dėmesys, jog šiais teiginiais pateikiamos privataus gyvenimo sričiai priskirtinos detalės. Nagrinėjamu atveju Pareiškėja nurodė, jog teiginiai, kad ji yra ar buvo V. Tomkaus sugyventinė, sugulovė, miegojo vienoje lovoje, yra išgalvoti, neatitinkantys tikrovės. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nepateikė jokių faktinių duomenų, pagrindžiančių ginčijamus teiginius. Paaiškinimuose nurodytas argumentas, jog informaciją paliudijo K. P., laikytinas nepagrįstu. Šiuo atveju K. P., kurios bute neva Pareiškėja ir Tomkai buvo apsistoję, Teiginyje 19 išsakė komentarą, kad „Pats Vitas puikiai žino apie tą Jacovskienę, jis gyveno su ja ir puikiai žino tą istoriją“. Šis komentaras be platesnio konteksto ir faktinių duomenų pateikimo laikytinas gandu. Pažymėtina, jog gandų (t. y. nepatikrintos, nepatikimos informacijos) apie asmenį skleidimas yra nesuderinamas su sąžiningu ir garbingu visuomenės informavimu. Žinių skelbimas turi būti grindžiamas tiesa, kurią garantuoja atitinkamos patikrinimo bei įrodymo priemonės, žinių pateikimo, aprašymo bei atpasakojimo nešališkumas. Gandai neturi būti painiojami su žiniomis (Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 1003 (1993) dėl žurnalistikos etikos, kuriai pritarė Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. I-1046, 4 p.). Įvertinus nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad teiginiai apie Pareiškėjos ir V. Tomkaus santykius (Teiginiai 6, 19, 20, 29, 30) neatitinka tikrovės.
Nagrinėjamu atveju žeminantis teiginių pobūdis yra akivaizdus. Teiginiuose skelbiama apie ištekėjusios moters ir vedusio vyro santykius, Pareiškėja įvardijama menkinančią prasmę turinčiu žodžiu „sugulovė“. Taip pat pabrėžiama, jog Pareiškėja taip elgėsi KGB nurodymu. Šiuo atveju skelbiama informacija apie moralei prieštaraujantį Pareiškėjos elgesį, negarbingą poelgį. Atsižvelgus į šias aplinkybes ir faktą, kad ginčijama informacija neatitinka tikrovės, vertinama, jog Teiginiai 6, 19, 20, 29, 30 žemina Pareiškėjos garbę ir orumą (VIĮ 19 straipsnio 2 dalis).
Atkreiptinas dėmesys, kad Teiginys 19 yra pateiktas kaip K. P. komentaras. Pažymėtina, jog VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodoma, kad „viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo <...> pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas“. Šioje nuostatoje kalbama apie „nuomonę“, taigi asmens subjektyvų tam tikrų faktų supratimą, jo požiūrį ir įsitikinimus, kurių teisingumas nepasiduoda įrodinėjimui. Teismų praktikoje teigiama, kad VIĮ 54 straipsnio nuostatos (esant joje nurodytoms sąlygoms, t. y., be kita ko, tai, kad buvo nurodytas informacijos šaltinis) taikytinos tiek tikrovės neatitinkančios informacijos, tiek ir nuomonės skleidimui (LVAT 2012-05-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1304/2012). Nagrinėjamu atveju Teiginiu 19 skelbiama žinia apie Pareiškėjos asmeninį gyvenimą, kuri yra pateikiama kaip K. P. komentaras. Atsižvelgiant į tai, vertinama, ar ginčijamam teiginiui gali būti taikoma ši redakcinės atsakomybės išimtis.
Pabrėžtina, kad VIĮ 54 straipsnis neįtvirtina absoliutaus, besąlyginio atleidimo nuo redakcinės atsakomybės pagrindo. Sisteminė VIĮ analizė leidžia teigti, jog viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi bendrą pareigą užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą (VIĮ 2 straipsnio 54 ir 80 dalys). Aiškinant VIĮ nuostatas ir sprendžiant klausimą dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų pareigų pabrėžtinas išskirtinis žiniasklaidos priemonių vaidmuo informuojant visuomenę, o tai savaime suponuoja žiniasklaidos priemonių pareigą visais atvejais vertinti, ar skleidžiama informacija nepažeis trečiųjų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Kaip matyti iš teismų praktikos, joje tokiais atvejais vertinama, ar viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai elgėsi sąžiningai, nepiktnaudžiavo savo teise (EŽTT 2010-07-06 nutarimas byloje Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija bei Tapinas ir partneriai prieš Lietuvos Respubliką; LAT 2001-10-17 nutartis byloje Nr. 3K-3-988/2001). Kitoks VIĮ nuostatų aiškinimas nebūtų optimalus, nes neleistų užtikrinti tinkamos saviraiškos laisvės ir kitų konstituciškai svarbių vertybių pusiausvyros.
EŽTT praktikoje aiškiai išskiria atvejus, kuomet atitinkamas subjektas ne pats yra vertinamų pastebėjimų autorius, o tik padėjo juos paskleisti vykdydamas savo pareigą informuoti visuomenę. Tokiais atvejais, EŽTT manymu, žurnalistų baudimas už pareiškimų, kuriuos padarė kiti asmenys, pavyzdžiui, interviu metu, skleidimą, rimtai apribotų žiniasklaidos vaidmenį diskutuojant visuomenei svarbiais klausimais, todėl toks baudimas negalimas, nebent tam būtų ypatingai svarios priežastys (EŽTT 1994-09-23 sprendimas Jersild prieš Daniją, pareiškimo Nr. 15890/89). Vertinant saviraiškos laisvės ribojimo pagrįstumą, t. y. vertinant, kokia turėtų būti nustatoma saviraiškos laisvės ir kitų teisiškai reikšmingų ir saugomų gėrių pusiausvyra, ir sprendžiant, ar saviraiškos laisvės ribojimą nulėmė demokratinėje visuomenėje buvęs „primygtinis socialinis poreikis“, turi būti atsižvelgiama į informacijos (nuomonės) skleidimo formą (būdą), jos turinį, bendrą informacijos ar nuomonės pateikimo kontekstą ir jos skleidimo tikslą (EŽTT 1994-09-23 sprendimas Jersild prieš Daniją, pareiškimo Nr. 15890/89).
Nagrinėjamu atveju neegzistavo joks socialinis poreikis ar viešas interesas žinoti Pareiškėjos privataus gyvenimo detales. Nepaisant to, kad Pareiškėja yra viešasis asmuo, nurodytais Teiginiais, kartu ir Teiginiu 19, buvo siekiama ne išryškinti Pareiškėjos veiklos trūkumus, siekti juos pašalinti, o buvo siekiama vienintelio tikslo – pažeminti Pareiškėją, pakirsti visuomenės pasitikėjimą ja, melagingai priskirti Pareiškėjai smerktiną elgesį. Įvertinus šias aplinkybes, Teiginiui 19 negali būti pritaikyta redakcinės atsakomybės išimtis.
Skunde taip pat ginčijami teiginiai, kuriuose nurodoma, jog Pareiškėja buvo KGB agentė, atlikinėjo KGB užduotis, veikė KGB nurodymu, buvo KGB globojama (Teiginiai 3, 4, 5, 7, 8, 9, 13, 20, 21, 22, 25, 27).Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paaiškinimuose nenurodė jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų skelbiamą informaciją. Šiuo atveju viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) argumentas dėl Pareiškėjos ryšių su E. Jacovskiu yra nepagrįstas. Vien faktas, kad E. Jacovskis buvo Pareiškėjos uošviu ir, kaip teigiama, KGB agentu, nesudaro pagrindo spręsti, jog dėl to ir Pareiškėja buvo KGB agentė. Siekdamas nustatyti skelbiamos informacijos atitiktį tikrovei žurnalistų etikos inspektorius kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą, prašydamas suteikti informaciją, ar esama duomenų, jog Pareiškėja buvo KGB agentė ar bendradarbiavo su KGB. Gautame atsakyme nurodyta, kad jog Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniuose fonduose duomenų apie tai, kad Pareiškėja buvo KGB agentė ar bendradarbiavo su KGB, nerasta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Pareiškėja, kaip buvusi diplomatė ir Užsienio reikalų ministerijos valstybės tarnautoja, buvo ir yra tikrinama Valstybės saugumo departamento. Užsienio reikalų ministerijai tikrinant įstatymų nustatyta tvarka akredituojamus asmenis, Valstybės saugumo departamentas savo ruožtu tikrina, ar tokio asmens akreditavimas nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui, ar asmuo nėra su priedanga dirbantis užsienio valstybės žvalgybos ar saugumo institucijos darbuotojas. Pareiškėjos atžvilgiu aptartos aplinkybės nustatytos nebuvo. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog Teiginiai 3, 4, 5, 7, 8, 9, 20, 21, 22, 25, 27 dėl Pareiškėjos bendradarbiavimo su KGB, buvimo KGB agente neatitinka tikrovės.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikoje galiojantį teisinį reglamentavimą SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje (1998 m. liepos 16 d. įstatymas „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų darbinės veiklos“). Nagrinėjamu atveju žinios, jog Pareiškėja bendradarbiavo su KGB, buvo KGB agentė, atlikinėjo KGB užduotis, yra akivaizdžiai žeminančio pobūdžio. Nustačius teiginių neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį, konstatuojama, jog Teiginiai 3, 4, 5, 7, 8, 9, 20, 21, 22, 25, 27 žemina Pareiškėjos garbę ir orumą.
Pareiškėja Skunde nurodo, kad teiginys „Minėta diplomatė buvo ištekėjusi už žinomo scenografo ir dailininko Adomo Jacovskio, kurio tėvas garsus NKVD-KGB budelis, asmeniškai žudęs Lietuvos karininkus ir kitus lietuvius“ neatitinka tikrovės. Pažymėtina, jog Pareiškėja už Adomo Jacovskio nebuvo ištekėjusi. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) klaidingai nurodo Pareiškėjos buvusio vyro brolį, kaip Pareiškėjos sutuoktinį. Taigi šiuo atveju teiginys nėra tikslus. Vis dėlto skelbiama informacija apie Pareiškėją nėra žeminančio pobūdžio. Teiginyje nenurodomi jokie Pareiškėjos smerktini poelgiai ar savybės. Nagrinėjamu atveju neigiamos savybės priskiriamos buvusio Pareiškėjos vyro tėvui, todėl laikytina, jog antroji Teiginio dalis yra ne apie Pareiškėją ir toliau nevertinama. Atsižvelgiant į tai, kad Teiginys nėra žeminančio pobūdžio, tačiau nėra tikslus, konstatuojama, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nesilaikė VIĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos informaciją pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai.
Skunde teigiama, kad Teiginiais 8, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 22, 26, 28 menkinami Pareiškėjos pasiekimai, gauti apdovanojimai, nurodoma, jog be pagrindo teigiama, kad Pareiškėja naudojosi V. Landsbergio bei partijos protekcijomis gaunant postus bei valstybinius apdovanojimus.
Nagrinėjamu atveju Teiginiais 8, 12, 13, 14, 17, 22, 26, 28 skelbiama, jog Pareiškėja tik tarnystės partijai ir V. Landsbergiui dėka užėmė pareigas Užsienio reikalų ministerijoje, tapo ambasadore (ne vienoje valstybėje). Sprendžiant, ar skelbiamos nuomonės turi faktinį pagrindą, atkreiptinas dėmesys, kad Pareiškėja iš tiesų ėjo V. Landsbergio patarėjos pareigas. Tačiau atsižvelgtina į tai, jog V. Landsbergis niekada nevadovavo Užsienio reikalų ministerijai, nebuvo Lietuvos Respublikos Prezidentu bei Ministru pirmininku. Todėl šiuo atveju Teiginiai, kad Pareiškėja buvo įdarbinta Užsienio reikalų ministerijoje V. Landsbergio, kuris tuo metu ėjo Seimo pirmininko pareigas, prašymu, neturi jokio faktinio pagrindo. Taip pat pažymėtina, jog vadovaujantis Diplomatinės tarnybos įstatymo 31 straipsniu, iš anksto kandidatūrą apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, Lietuvos Respublikos diplomatinį atstovą užsienio valstybėje, gavus tos užsienio valstybės sutikimą priimti (agremaną), Vyriausybės teikimu skiria Respublikos Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo Ministras Pirmininkas. Iš anksto kandidatūrą apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, Lietuvos Respublikos diplomatinį atstovą prie tarptautinės organizacijos Vyriausybės teikimu skiria Respublikos Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo Ministras Pirmininkas. Lietuvos Respublikos diplomatiniu atstovu gali būti tik diplomatas, turintis Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus ar Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinį rangą. Diplomatinės tarnybos 42 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus, Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangus užsienio reikalų ministro teikimu suteikia Respublikos Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo užsienio reikalų ministras. Atestacijos komisija užsienio reikalų ministrui teikia rekomendacijas dėl teikimo suteikti Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus, Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangus. Įvertinus pateiktas įstatymo nuostatas, nėra jokio pagrindo susidaryti nuomonei, kad V. Landsbergis galėjo paveikti Atestacijos komisiją, Seimo Užsienio reikalų komitetą, priimančią valstybę bei Lietuvos Respublikos Prezidentą skirti ambasadore būtent Pareiškėją. Taip pat nėra pagrindo ir Teiginiams, jog V. Landsbergio dėka Pareiškėja buvo paskirta ambasadore daugiau nei vienoje valstybėje bei dviem kadencijoms iš eilės.
Pažymėtina, kad Teiginiais 10 ir 28 išsakoma nuomonė, kad Pareiškėjai skirti apdovanojimai taip pat siejami su V. Landsbergio įtaka, teigiama, jog Pareiškėja valstybiniais apdovanojimais buvo apdovanota už tarnystę V. Landsbergiui. Pažymėtina, kad ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanojami asmenys už ypatingus nuopelnus garsinant Lietuvos vardą, puoselėjant ir plėtojant tarpvalstybinius santykius, už humanitarinę pagalbą Lietuvai, už ypatingus nuopelnus valstybės tarnyboje, kultūros, mokslo ir švietimo, verslo ir gamybos, sveikatos ir socialinės apsaugos, karybos, sporto, ūkio bei kitose srityse. Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį, kad valstybinius apdovanojimus skiria Prezidentas. Pagal Valstybės apdovanojimų įstatymą teisę Prezidentui teikti kandidatus apdovanoti ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais turi Vyriausybė, Seimo Pirmininkas ir jo pavaduotojai, Ministras Pirmininkas, Vyriausybės nariai, krašto apsaugos ministras, teisingumo ministras, vidaus reikalų ministras. Teikimai apdovanoti svarstomi Apdovanojimų taryboje. Jos išvados pateikiamos Prezidentui. Atkreiptinas dėmesys, kad V. Landsbergis Pareiškėjos apdovanojimo metu nei vienų iš įstatyme nurodytų pareigų nėjo, todėl negalėjo spręsti dėl valstybinio apdovanojimo Pareiškėjai suteikimo. Šiuo atveju nėra faktinio pagrindo nuomonei, jog tik tarnystės V. Landsbergiui dėka Pareiškėjai buvo suteiktas valstybinis apdovanojimas. Taip pat nėra jokio pagrindo nuomonei, kad V. Landsbergis galėjo daryti įtaką užsienio valstybėms sprendžiant apdovanoti valstybiniais apdovanojimais Pareiškėją.
Nagrinėjamu atveju ginčijamos nuomonės pateiktos nesąžiningai, menkinamai pabrėžiant, jog Pareiškėja „tarnavo“ V. Landsbergiui, palyginant su „ištikimu šunyčiu“. Šiomis nuomonėmis skelbiama informacija apie Pareiškėjos neva nesąžiningai daromą karjerą, naudojimąsi protekcijomis, taip paneigiant Pareiškėjos asmeninius gebėjimus ir kompetenciją, sumenkinant jos nuopelnus. Nors Pareiškėja yra viešasis asmuo ir turi būti pakantesnė kritikai, vis dėlto šiuo atveju siekiama ne išryškinti tam tikrus Pareiškėjos veiklos trūkumus, esamą smerktiną elgesį, tačiau nesant jokio faktinio pagrindo suponuojamos neigiamos visuomenės nuostatos dėl Pareiškėjos, paneigiami jos karjeros pasiekimai, Teiginiai pateikiami įžeidžia forma. Įvertinus nurodytas aplinkybes konstatuojama, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), paskelbdamas Teiginius 8, 12, 13, 14, 17, 22, 28, ne tik peržengė nuomonės reiškimo ribas (VIĮ 2 straipsnio 36 dalis), bet ir pažemino Pareiškėjos garbę ir orumą (VIĮ 19 straipsnio 2 dalis).
Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju Teiginys 26 yra pateiktas kaip L. Balsio komentaras. Kaip minėta aukščiau, viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas.  Atsižvelgiant į informacijos (nuomonės) skleidimo formą (būdą), jos turinį, bendrą informacijos ar nuomonės pateikimo kontekstą ir jos skleidimo tikslą, nagrinėjamu atveju vertinama, kad paskelbta nuomone „Tačiau ji yra iš tų, kurie turi vadinamąją globą“ buvo siekiama informuoti viešojo intereso (pareigų užėmimo naudojantis protekcijomis) klausimu. Įvertinus visą pateiktą interviu, matyti, jog L. Balsys įvardijo, kad Pareiškėja tinkamai ėjo pareigas, buvo kompetentinga, tačiau pateikė subjektyvią nuomonę, atsižvelgdamas į buvusias Pareiškėjos  pareigas V. Lansbergio komandoje. Pateiktoje nuomonėje vienareikšmiškai neteigiama, jog Pareiškėja diplomatinėje tarnyboje dirbo tik V. Landsbergio dėka. Įvertinus šias aplinkybes, Teiginiui 26 taikytina redakcinės atsakomybės išimtis.
Skunde nurodoma, jog teiginiai „Esą Italijos ambasados diplomatai tiesiog ignoravo iš Lietuvos atvykusią delegaciją“ (Teiginys 15) ir „Kolegos Lietuvoje įtarė, jog taip V. Landsbergiui artima diplomatė elgiasi tyčia. <...> Ar ambasadorė buvo kaip nors nubausta? Ne, juk ji dirbo ne Lietuvai, o tiesiog atlikinėjo užduotis“ (Teiginys 16) yra klaidinantys ir žeminantys Pareiškėjos garbę bei orumą. Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį, kad apie aptariamuose teiginiuose minimą incidentą informaciją skelbė ir kitos visuomenės informavimo priemonės. Skelbtose publikacijose buvo išdėstytos panašios aplinkybės, kurias išsakė V. Gedvilas ir G. Kirkilas. Tuometiniai Seimo vicepirmininkai jautėsi ignoruojami Italijoje dirbančių Lietuvos diplomatų, kadangi su parlamentarais nesusitiko ir kartu renginiuose nedalyvavo nė vienas iš ambasados atstovų („V. Gedvilas ir G. Kirkilas griežia dantį ant Lietuvos ambasadorės Italijoje“ (www.15min.lt, 2014-12-20). Kaip nurodoma kitose visuomenės informavimo priemonėse, būtent V. Gedvilui ir kitiems delegacijos dalyviams kilo įtarimų, kad Pareiškėja, būdama artima V. Landsbergiui, taip elgėsi dėl jų priklausymo tuometinėms valdančiosioms partijoms. Publikacijoje paminėta, kad Pareiškėja viešėjusiems Seimo nariams dėl įvykusio nesusipratimo išsiuntė atsiprašymo laiškus. Įvertinus šias aplinkybes konstatuotina, jog skelbiamos nuomonės buvo pagrįstos tuometinių Seimo narių pasisakymais, todėl vertinama, kad skelbiamos nuomonės turėjo faktinį pagrindą, todėl nuomonės raiškai keliami reikalavimai nebuvo pažeisti.
Vis dėlto teiginio dalis „Ar ambasadorė buvo kaip nors nubausta? Ne, juk ji dirbo ne Lietuvai, o tiesiog atlikinėjo užduotis“ negali būti vertinama kartu kaip minėtų politikų nuomonė. Šiuo atveju viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) pateikia subjektyvų vertinimą dėl Pareiškėjos diplomatinės tarnybos. Teiginio dalyje keliamos abejonės, ar ji iš tiesų dirbo Lietuvai, atstovavo Lietuvos interesams. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio faktinio pagrindo teigti, jog Pareiškėja veikė priešingai Lietuvos interesams, ar kad vykdė kažkieno skirtas užduotis. Vien faktas, jog Pareiškėja ankščiau yra dirbusi V. Landsbergio patarėja, nesudaro pagrindo spręsti, kad ji neva vykdė jo ar partijos paliepimus. Šiuo atveju konstatuotina, jog nuomonė neturi faktinio pagrindo, yra reiškiama neetiškai ir nesąžiningai (VIĮ 2 straipsnio 36 dalis). Pabrėžiant, kad Pareiškėja, kaip ambasadorė, dirbo ne Lietuvai, neturint objektyvaus faktinio pagrindo akivaizdžiai žeminamai vertinama Pareiškėjos veikla, todėl konstatuotina, kad šia Teiginio 16 dalimi žeminama Pareiškėjos garbė ir orumas.
Pareiškėja Skunde nurodo, jog jos garbę ir orumą žemina kartu su Publikacijomis 2, 3, 4, 5 paskelbtos jos nuotraukos. Pažymėtina, kad LAT yra išaiškinęs, jog asmens nuotraukos išspausdinimas visuomenės informavimo priemonėje kartu su asmens garbę ir orumą žeminančiais duomenimis savaime žemina asmens garbę (asmeninę ir (arba) dalykinę reputaciją) ir orumą (LAT 2007-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-113/2007). Nagrinėjamu atveju Pareiškėjos nuotraukos skelbiamos kartu su antraštėmis „Už tarnystę partijai (ir KGB?) – skrydis į aukščiausius postus?!“, „Redakcija pradeda tyrimą apie infiltruotus KGB bendradarbius“. Pabrėžtinos ir Publikacijoje 5 skelbiamos besišypsančios Pareiškėjos nuotraukos, sukomponuotos kartu su išrikiuotais lavonais, tremiamais ir žudomais asmenimis. Šiose Publikacijose skelbiama informacija apie Pareiškėją, teigiama apie jos priklausymą KGB, naudojimąsi protekcijomis siekiant karjeros. Aukščiau šiame sprendime konstatuota, kad Publikacijose 2, 3, 4, 5 skelbiami teiginiai neatitinka tikrovės, nuomonės neturi faktinio pagrindo, žemina Pareiškėjos garbę ir orumą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei LAT pateiktą išaiškinimą, laikytina, jog ir Pareiškėjos nuotraukų paskelbimas tokiame kontekste savaime žemina Pareiškėjos garbę ir orumą.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, vadovaudamasis VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 3 dalies 1 punktu žurnalistų etikos inspektorius

nusprendė:
1. Pripažinti pareiškėjos Jolantos Balčiūnienės skundą dėl publikacijose „Jolantos Jacovskienės – Balčiūnienės išpažintis RESPUBLIKAI, patikėta neetatiniam spec. korespondentui Vitui Tomkui“ („Vakaro žinios“, 2018-03-13), „Už tarnystę partijai (ir KGB?) – skrydis į aukščiausius postus?!“ („Vakaro žinios“, 2018-03-14), „Redakcija pradeda tyrimą apie infiltruotus KGB bendradarbius“ („Vakaro žinios“, 2018-03-14),  „Redakcija pradeda tyrimą apie infiltruotus KGB bendradarbius“ (www.respublika.lt, 2018-03-14), „Nuo redakcijos: KGB voratinklis, apraizgęs Lietuvą“ („Vakaro žinios“, 2018-03-15), „Jolantos Jacovskienės – Balčiūnienės išpažintis RESPUBLIKAI“ (www.respublika.lt, 2018-03-13), „WWW.RESPUBLIKA.LT  INFORMUOJA“ („Vakaro žinios“, 2018-03-17) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu. 
2. Įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Respublikos“ leidiniai“ dėl VIĮ 2 straipsnio 36 dalies, 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo.
3.  Reikalauti, kad UAB „Respublikos“ leidiniai“ pašalintų pažeidimą – iš interneto portalo www.respublika.lt pašalintų neteisingą, garbę ir orumą žeminančią informaciją.
4. Reikalauti, kad UAB „Respublikos“ leidiniai“ paneigtų tikrovės neatitinkančią Jolantos Balčiūnienės garbę ir orumą pažeidžiančią informaciją laikraštyje „Vakaro žinios“ (Teiginius 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 29, 30) ir interneto portale www.respublika.lt (Teiginius 4, 5, 6, 7, 19, 20, 21, 24, 25, 27).
5. Paskelbti priimtą sprendimą viešai.
6. Išsiųsti sprendimą pareiškėjai Jolantai Balčiūnienei ir UAB „Respublikos“ leidiniai“.


Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 30 dienų nuo jų gavimo (paskelbimo) dienos.