1 klausimas. Ar saviraiškos laisvė, asmens teisė skleisti informaciją gali būti ribojamos?
Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas (ribojamas) tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini Lietuvos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialios informacijos atskleidimui, apsaugoti žmonių sveikatą bei dorovę, taip pat jų privatų gyvenimą, orumą ir kitas teises. Panašūs saviraiškos laisvės ribojimo pagrindai nustatyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje. Saviraiškos laisvės ribų peržengimas, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir pasekmes, gali užtraukti etinio arba teisinio (drausminio, administracinio, civilinio, baudžiamojo) poveikio priemonių taikymą viešosios informacijos rengėjui, skleidėjui arba valdytojui.
2 klausimas. Kuriais atvejais gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė žurnalistui, viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui)?
Baudžiamosios atsakomybės taikymas saviraiškos laisvės įgyvendinimo atvejais vertinamas kaip kraštutinė poveikio priemonė (ultima ratio), t. y. tik tuomet, kai kitos poveikio priemonės yra nepakankamos ir neefektyvios. Saviraiškos laisvė ir kitos asmens teisės (laisvės) gali būti tarpusavyje konkuruojančios, tačiau jos turi būti gerbiamos vienodai, t. y. nei vienai iš jų nesuteikiant nepagrįsto prioriteto kitos teisės ar laisvės atžvilgiu.
3 klausimas. Kas yra satyros laisvė ir kokios jos ribos?
Satyros laisvė yra sudėtinė saviraiškos laisvės dalis. Lietuvos Respublikos įstatymai ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnis saugo ne tik saviraiškos laisvę, bet taip pat būdus ir priemones, kuriuos panaudojant ji yra įgyvendinama (EŽTT 1991-05-23 sprendimas byloje Oberschlick prieš Austriją; pareiškimo Nr. 11662/85). Todėl įvairios saviraiškos (išraiškos) priemonės (humoreska, feljetonas, satyra, groteskas, karikatūra, fotomontažas ir pan.), kaip saviraiškos laisvės įgyvendinimo elementai, taip pat yra saugomi Konvencijos 10 straipsnio. Be to, saviraiškos laisvė taikytina ne tik paprastai, nekenksmingai ir nereikšmingai informacijai bei idėjoms, bet ir tokiai informacijai, kuri įžeidžia, šokiruoja, kelia nerimą valstybei ar kuriam nors jos sluoksniui. Kaip yra pažymėjęs Europos Žmogaus Teismų Teismas, toks yra pliuralizmo, tolerancijos bei plačių pažiūrų siekimo poreikis, be kurio negali egzistuoti demokratinė visuomenė (EŽTK 1976-12-07 sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę; pareiškimo Nr. 5493/72). Šiais ir kitais savo sprendimais šis teismas ir nacionaliniai teismai yra suformavę pamatus žurnalisto teisei „kritikuoti“, „šokiruoti“ ir „provokuoti“. Atkreiptinas dėmesys, kad satyros laisvė, kaip ir saviraiškos laisvė iš kurios yra kildinama, nėra absoliuti.
4 klausimas. Kokios yra kito asmens kritikos ribos?
Kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą (Visuomenės informavimo įstatymo 9 straipsnis). Tai reiškia, kad ne tik visuomenės informavimo priemonės, tačiau bet kuris asmuo turi teisę viešai skleisti kritišką požiūrį apie valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą. Kritikos teisė, nors yra sudėtinė saviraiškos laisvės dalis, ji taip pat nėra absoliuti. Minėta įstatymo nuostata aiškiai atskiria viešojo ir privataus asmens kritikos galimybes (leistinumą), pirmojo asmens atžvilgiu aiškiai išplėsdama jos ribas. Tačiau, viešojo asmens kritika taip pat gali būti neteisėta, kai peržengiamos kritikos (saviraiškos laisvės) ribos: kai viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) siekia ne kritikuoti asmenį (jo veiklą), bet sąmoningai jį menkina, žemina, tyčiojasi iš asmens (pavyzdžiui, tyčia iškraipo informaciją, skleidžia tikrovės neatitinkančius duomenis, nuomonę reiškia užgauliai, nepagarbiai, neetiškai). Todėl kritikos ribų peržengimo atveju reikšminga (1) skirti žinią nuo nuomonės (žinią galima patikrinti ir įrodyti jos tikrumą), (2) žinių skleidimo atveju – įvertinti, ar faktinio pobūdžio suklydimai, informacijos netikslumai yra reikšmingi, ar neesminiai (neesminiai yra tuomet, jei jų buvimas nepanaikina pagrindinės skleidžiamos minties ar fakto egzistavimo), (3) nuomonės reiškimo atveju – įvertinti, ar ji užgauli, niekinanti (įsižeistų bet kuris asmuo), ar jomis neiškraipomi žinomi faktai, įvykiai, (4) atsižvelgti, kas yra informacijos šaltinis (viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) ar su juo nesusijęs asmuo), (5) skirti kritiką (asmeninių savybių, poelgių ar veiklos viešą komentavimą) nuo įžeidimo, paniekinimo, pasityčiojimo, pagrindo neturinčių kaltinimų sklaidos.
Viešojo ir privataus asmens atžvilgiu egzistuoja skirtingos kritikos ribos: viešieji asmenys nesinaudoja tokiu pat dalykinės reputacijos ar garbės ir orumo gynimu kaip privatūs asmenys, jų gynimo ribos siauresnės, jų atžvilgiu leistinos kritikos ribos atitinkamai platesnės negu privataus asmens atveju. Viešieji asmenys dėl savo veiklos, užimamų pareigų atsiveria detalesnei ir atidesnei jų ir jų veiksmų analizei. Tai reiškia, kad bet kuris viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti net ir tokią apie jį skelbiamą informaciją ar kritišką nuomonę, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas. Pažymėtina, kad civilinė atsakomybė viešojo asmens atžvilgiu negalima net ir tuo atveju, kai paskleidžiamos tikrovės neatitinkančios žinios, o jas paskleidęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su viešuoju asmeniu ir jo veikla. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 22 straipsnis patikslina, kad teikiant informaciją apie viešąjį asmenį, prioritetas teikiamas visuomenės (viešajam) interesui.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002-10-23 nutarime „Dėl dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnio ir 14 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra pažymėjęs, kad visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų asmeninės savybės, jų elgesys bei kai kurios privataus gyvenimo aplinkybės gali turėti reikšmės viešiesiems reikalams. Visuomenės interesas apie šiuos asmenis žinoti daugiau negu apie kitus yra konstituciškai pagrįstas. Minėtas interesas nebūtų užtikrintas, jeigu kiekvienu konkrečiu atveju skelbiant visuomeninę reikšmę turinčią informaciją apie visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančio asmens privatų gyvenimą būtų reikalingas šio asmens sutikimas. Vadinasi, žiniasklaida gali be asmens sutikimo informuoti visuomenę apie tokio asmens privatų gyvenimą tokiu mastu, kokiu to asmens asmeninės savybės, elgesys, kitos privataus gyvenimo aplinkybės gali turėti reikšmės viešiesiems reikalams ir dėl to skelbiama informacija turi visuomeninę reikšmę. Visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujantis asmuo negali nesitikėti didesnio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio (nutarimo 8 punktas).
5 klausimas. Ar galima iš žurnalisto, viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) reikalauti visiško informacijos tikslumo?
Pažymėtina, kad iš viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) negalima reikalauti absoliutaus informacijos ar duomenų tikslumo, o tik galima reikalauti elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškreipti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti asmenį. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai informacija yra pateikta panaudojant literatūrines išraiškos priemones, reikia įvertinti tai, ar atitinka tikrovę žinios, sudarančios jų esmę, ar jos nėra iškreiptos. Jei jų pagrindą sudaro teisingos žinios, tai kūrybinė ar meninė tokių žinių atvaizdavimo forma nelaikytina asmens garbės ir orumo pažeidimu. Pažeidimo konstatavimo galimybė tokiais atvejais yra dar mažesnė, kai įgyvendinama kritikos teisė, kai ji yra nukreipta į viešojo asmens veiklą, kai viešasis asmuo pats neteikia apie save informacijos, nors tokią pareigą turi.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad diskusijų viešojo intereso klausimais metu, faktų ir vertinimų atskyrimas tampa mažiau svarbus (EŽTT 2001-02-27 sprendimas Jerusalem prieš Austriją, pareiškimo Nr. 26958/95; EŽTT 2004-12-17 sprendimas Cumpana ir Mazare prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 33348/96; LAT 2009-04-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009). Teismų praktikoje taip pat akcentuojama, jog tvirtinimai spaudoje negali būti prilyginami kaltinimams baudžiamajam procese, todėl būtų nepagrįsta iš asmens reikalauti savo paskleistą informaciją patvirtinti ikiteisminio tyrimo medžiaga, t. y. laukti, kol ikiteisminis tyrimas bus nutrauktas arba priimtas apkaltinamasis nuosprendis (LAT 2012-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012). Situacijose, kai yra pateikiami faktinio pobūdžio teiginiai ir nepakankamai įrodymų jiems pagrįsti, o žurnalistas diskutuoja apie tikrą viešąjį interesą, pirmaeiliu dalyku tampa patikrinimas, ar žurnalistas elgėsi profesionaliai ir sąžiningai (EŽTT 2009-11-24 sprendimas byloje Flux prieš Moldaviją (Nr. 7), Nr. 25367/05, pareiškimo Nr. 41, LVAT 2012-03-22 nutartis administracinėje byloje A858–1309/2012).