METAI SU BENDRUOJU DUOMENŲ APSAUGOS REGLAMENTU. SKUNDŲ DĖL ASMENS DUOMENŲ TRIGUBAI DAUGIAU

METAI SU BENDRUOJU DUOMENŲ APSAUGOS REGLAMENTU. SKUNDŲ DĖL ASMENS DUOMENŲ TRIGUBAI DAUGIAU

         Gegužės 25 d. sukanka vieneri metai nuo dienos, kai visoje Europos Sąjungoje pradėtas taikyti Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (toliau – Reglamentas). Žurnalistų etikos inspektorius yra viena iš šio Reglamento taikymo priežiūros institucijų Lietuvoje, kai asmens duomenys tvarkomi žurnalistikos tikslais ir akademinės, meninės ar literatūrinės saviraiškos tikslais. Lietuva išsiskiria iš bendro Europos Sąjungos valstybių narių konteksto, nes turi dvi duomenų tvarkymo priežiūros institucijas – Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą (toliau – Tarnyba).

       Per vienerius Reglamento taikymo metus Tarnyba dėl galimo asmens duomenų tvarkymo pažeidimo gavo 118 skundų. Tai beveik 3 kartus daugiau nei iki pradedant taikyti Reglamentą. Asmenų skundų dėl duomenų tvarkymo pažeidimų skaičiaus didėjimo tendencija stebima jau ne pirmus metus, o Reglamentas tik padidino duomenų subjektų ryžtą veiksmingai ginti savo teisę į duomenų apsaugą. Nors skundų dėl galimai neteisėto asmens duomenų tvarkymo gauname trigubai daugiau, tačiau Tarnyboje konstatuotų asmens duomenų tvarkymo pažeidimų visuomenės informavimo priemonėse skaičius augo nežymiai – nustatyta 10 pažeidimų, dėl kurių asmens duomenų valdytojams (tvarkytojams) pritaikytos poveikio priemonės (papeikimai, nurodymai, rekomendacijos). Griežčiausių sankcijų – baudų – pagal Reglamentą žurnalistų etikos inspektorius dar netaikė.

       Didelę dalį nepagrįstais pripažįstamų skundų sudarė duomenų subjektų skundai dėl „teisės būti pamirštam“ realizavimo žiniasklaidoje. Pagal Lietuvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą teisei reikalauti ištrinti duomenis („Teisei būti pamirštam“) (Reglamento 17 straipsnis) Lietuvos Respublikoje galioja išimtis, todėl prašyti, jog iš internetinės erdvės būtų pašalinta atitinkama su asmeniu susijusi nebeaktuali, nebereikšminga, perteklinė informacija, galima, tačiau į tokį prašymą nėra pareigos reaguoti. Įdomu tai, kad net teistumo išnykimas nėra pakankama faktinė aplinkybė, galinti įpareigoti interneto svetainės valdytoją „pamiršti“ teistą asmenį.

       Konsultuojant dėl asmens duomenų tvarkymo, atsiskleidė situacijos, kuomet Reglamentas aiškinamas suabsoliutinant asmens duomenų apsaugą ir nepagrįstai apribojant žiniasklaidos teisę į informaciją. Analizuoti atvejai leidžia su apgailestavimu konstatuoti, kad Reglamentas įgavo priedangos efektą žurnalistams prašant informacijos iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų. Žurnalistams atsisakoma suteikti prašomą informaciją motyvuojant tuo, jog tokia informacija yra apsaugos objektas pagal Reglamentą ir negali būti teikiama be duomenų subjekto sutikimo. Be abejo, kiekvienas atvejis vertintinas individualiai, tačiau informacijos laisvė apima ir teisę gauti informaciją iš valstybės, savivaldybių institucijų, kurios neturi sudaryti kliūčių viešojo intereso informacijos rinkimui ir skelbimui. Reglamento nuostatos negali būti interpretuojamos taip, kad šis žmogaus teises užtikrinantis dokumentas, priešingai savo prigimčiai, taptų kliūtimi žurnalistams atlikti profesines pareigas, ypač kai kalbame apie žurnalistinius tyrimus, susijusius su viešaisiais asmenimis.